Papasakosiu jums štai ką: mūsų kombainistų brigada dalinasi lygiai į tris dalis: geriantys, užsikodavę ir... užsikodavę du kartus.
Tai va, iš tų užkoduotų du kartus - aš, prikūliau daugiau už visus ir valdžia už tai mane apdovanojo trimis kelialapiais į Tailandą – man, mano žmonai ir Zosei Vėdaravičiūtei, t.y. mano uošvei. Uošvė pareiškė, kad ji važiuos būtinai, nes Tailandas yra jos mylimiausia Afrikos šalis. Svajoju, sako, pamatyti kengūrų gimtinę.
Surinkom dvi tašes. Toje, kur mažesnė, sutilpo visi mūsų daiktai: 15 pokų makaronų ir 19 litrinių konservų su šutinta paršiena. Didesnėje – uošvės maudymukas.
Atvažiavę į Tailandą apsigyvenome viešbutyje, paėdėm konservų su makaronais ir nuėjom pietaut. Papietavę – iš karto į pliažą. Ten poilsiautojai važinėjosi ant pripučiamo banano. Kai mudu su žmona ant jo atsisėdome, instruktorius paprašė ateiti dar šešiems žmonėms, kad būtų pilnas komplektas. Štai čia prie mūsų prisijungė uošvė ir... bananas nėrė po vandeniu, su savimi kartu nusitempdamas ir katerį su instruktoriumi. Ryklys užpuolė uošvę netikėtai. Įkandimas ant nugaros buvo toks didelis, kad nuo gautų žaizdų... ryklys iš karto nugrimzdo į dugną.
Po to uošvę sužavėjo reginys, kur kateris paskui save tempė parašiutininką, tad mąstė ji neilgai.
Du Tajai, rengiantys šou, užmetė ant jos galingų pečių dvigubus odinius diržus ir pasakė „goo“. Kateris davė gazo, uošvė pradėjo įsibėgėjimo etapą, nušluodama nuo savo kelio smėlio pilis, saulės skėčius ir užsižiopsojusią publiką. Pribėgusi vandenį ji palenkė kojas ir sliuogė vandens paviršiumi skutančiuoju skridimu, tuo pačiu paskandindama du vandens motociklus ir tris katamaranus. Kai uošvė nutolo nuo kranto, liaudis, esanti pliaže, sustingo iš siaubo – ji laikė kryptį tiesiai į naftą gabenusio tanklaivio bortą. Tanklaivis, pamatęs pavojų iš dešinės, paleido pavojaus sireną. Uošvė, matomai iš išgąsčio, paleido atsakomąją ir pradėjo kilimo procesą. Ji buvo kaip tik virš tanklaivio, kai parašiuto lynai trūko. Nuo neišvengiamos mirties tanklaivis paspruko vien tik irklų dėka.
Ant ryt mes vykome į safarį. Kuomet važiavome pro begemotus, aš praradau amą – jeigu jie būtų su rūbais, pagalvočiau, jog atvyko uošvės giminaičiai, bet juokauti šia proga nesurizikavau. Kažkur penktame kilometre mus užpuolė jaunas babuinas ir pamėgino atimti iš uošvės krepšį su produktais, už ką ir buvo žiauriai nubaustas. Ji pakišo jo galvą po pažastimi ir ėmėsi smaugimo veiksmo. Babuinas letenėle tekšnodamas per smaugiančią ranką iš karto paprašė pasigailėti ir parodė uošvei Vietnamo piliečio pasą. Pavažiavus dar apie 800 metrų mes pamatėme milžinišką tigrą. Šis žiaurus žvėris tupėjo po medžiu ir kažką žiaumojo. Instruktorius pasakė: kas nepabijos pašerti pabaisą dešra, tas gaus šokoladuką, ir išsitraukė iš bordačioko šliosą virtos dešros. Po dešimties minučių, tigras ir Zosė Vėdaravičiūtė taikiai pietavo sėdėdami pavėsyje. Pabaisa, kaip ir priklauso, ėdė dešrą, o tigras – šokoladuką.
Sekančią dieną mes nuvykome į akvaparką. Kuomet uošvė išėjo iš persirengimo kabinos, stojo mirtina tyla. Nečiulbėjo net paukščiai, o žuvytės akvariume prisiplojo snukiais prie stiklinių sienų. Apsirengusi Zosė Vėdaravičiūtė buvo 1953 metų maudymosi kostiumu ir visiems iš karto tapo aišku nuo ko numirė Stalinas. Mudu su žmona nuėjome į kalnelius ir kartu eiti pasikvietėme uošvę, kas pasirodė didele klaida. Kai mudu su sutuoktine nusileidome greitėjimo juosta, pranėrėme vamzdžiu ir pūkštelėjome į baseiną, iš viršaus pasigirdo atvažiuojančio lokomotyvo triukšmas. Nežmonišku greičiu uošvė įlėkė į vamzdį, tačiau iš vamzdžio neišlėkė – ji jame užstrigo. Užpakalyje nenumaldomai kaupėsi vanduo. Apačioje visi nervingai nurijo seiles, įskaitant ir skruzdėdos iškamšą. Kanarėlė sparnais praskėtė narvelio plieninius virbus ir nubėgo link išėjimo, pamiršusi jog moka skraidyti. Ir čia pramušė... Su riksmu „o štai ir aš“, uošvė lyg ledkalnis driokstelėjo į baseiną. Žmones, buvusius antrame aukšte, fitneso salėje, nuplovė banga. Apie 20 sekundžių uošvė sėdėjo absoliučiai sausame baseine, pakol vanduo drauge su žmonėmis ir treniruokliais nesutekėjo atgal. Akvaparkas buvo uždarytas dėl techninių kliūčių.
Kitą dieną mes nuėjome į tailandietišką restoraną. Ten meniu buvo iš jūros gėrybių ir mes užsisakėme omarų. Greta mūsų omarus valgė vokiečiai, lukštendami kiautus specialiomis žnyplėmis. Zosė Vėdaravičiūtė savo omarą paguldė ant gabalo duonos ir suvalgė viską pilnumoje. Garsas buvo toks, lyg kažkas skalbimo mašinoje būtų skalavęs akmenis. Restorano savininkas paprašė uošvės autografo. Vėliau, kai oficiantas atnešė vėžlių sriubos, jis paklausė: jums vėžlį su kiautu? Vokietis laužyta rusų kalba pasakė: jei su kiautu – moku aš. Uošvė atšovė, kad jei mokės jis, vėžlio galit net ir nevirt, tempkit gyvą. Kiek vargšas vėžliukas savo letenėlėm besistengė remtis į Zosės Vėdaravičiūtės žandus, tai jo neišgelbėjo. Apatinis vokiečio žandikaulis gulėjo lėkštėje. Restorano savininkas paprašė uošvę, kad ji pasirašytų jam ant peties, nes vėliau iš to pažadėjo pasidaryti tatuiruotę.
Paskutinę dieną mes nuėjome prie okeano atsisveikinti su Tailandu ir su žmona įmetėme į vandenį po monetą laimei, kad grįžtume į čia dar kartą. Uošvė metė į vandenyną skardinę konservų su paršiena ir aš supratau, kad dabar į Tailandą grįšime bet kokiu atveju...